O Lietuva, protėvių žeme…

 

Vasario 16-oji yra Lietuvos valstybės atkūrimo diena- vieną svarbiausių tautos švenčių. Nerasime šalyje tokio kaimo ar miesto, kur nebūtų ši šventė švenčiama. Norisi pasidžiaugti tuo, kad gyvename laisvi, nepriklausomi, demokratinėje šalyje. Išlaikę senolių puoselėtą gimtąją kalbą, papročius, tradicijas. Jaučiame pažangą įvairiose gyvenimo srityse. Tikrai yra kuo didžiuotis..

Literatų klubas „Tėkmė‘ drauge su Alytaus TAU  ne kartą yra drauge šventę valstybines šventes, rengę rašytojų kūrybos aptarimus, gimimo datų minėjimus.

Tądien šventė pradėta tautos himnu, giedant ansambliui „Romansas“, pritariant  pilnai salei susirinkusių.

Prisiminėme Lietuvos istorinį kelią iki  vasario-16-osios. Apie tai kalbėjo istorijos mokytojas, A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės garbės šaulys Juozas Krušinys. Jis pasakojo apie sudėtingą, sunkų kelią iki  Lietuvos paskelbimo savarankiška valstybe 1918m. „  Šalis buvo nualinta po Pirmojo pasaulinio karo. Nedavė ramybės bolševikai, lenkai, bermontininkai. Paskelbus nepriklausomybę, Lenkija nenorėjo prarasti įtakos Lietuvoje. Ir 1920m. užgrobė Vilnių. Lietuvos ginti ėjo jauni vyrai iš kaimų ir miestų. Nemažai jų žuvo, gindami gimtąją žemę. Šiandien su didele pagarba kalbame apie Antano Juozapavičiaus narsą ir žūtį kovoje dėl Alytaus. Jo vardu pavadintas Pirmojo Alytaus tiltas ir viena miesto gatvių. Lietuvos savarankiškumą patvirtino Aktas, pasirašytas  anuometinės Lietuvos Tarybos narių. Profesorius Jonas Basanavičius gavęs Aktą saugoti. Kur jis, ilgai nežinota. Reikia padėkoti profesoriui Mažyliui už rūpestį, gebėjimą surasti šį svarbų raštą Vokietijos archyvuose. Kalbėtojas priminė Lietuvos vėliavos egzistavimo laiką nuo Vytauto Didžiojo laikų,  kovos su kryžiuočiais  1410 m. Žalgirio mūšyje. Tuomet  kariai jojo su vėliavomis, ant kurių raudoname fone  buvo išsiuvinėtas raitelis su iškeltu kalaviju.  Dabartinės vėliavos spalvos Lietuvos Tarybos buvo patvirtintos 1918 m. balandžio 25d. Pirmąkart  valstybės vėliava iškelta1919m. sausio 1 d. savanorio karininko Stasio Škirpos nurodymu. Suplevėsavo trispalvė Gedimino bokšte. Gėrėjosi vilniečiai gražiomis vėliavos spalvomis“.

„Tėkmės“ klubo poetai ilgai puoselėtą širdyse meilę Lietuvai išliejo eilėraščiuose. Tėvynės Lietuvos, gimtų namų, Dzūkijos  tema yra gana dažna poetų kūryboje. Todėl ir  brangios šventės proga pakiliai skaityta ši kūryba. Poetė Milda Zaveckienė prisiminė žuvusius už laisvę. Ji deklamavo:

Šventai gerbkim širdy atminimą,

Pasimelskim už tuos, kas negrįžo.

Per žiaurus jiems išbandymas teko,

Per sunkus buvo skirtas jiems kryžius.

Zina Bražinskienė skyrė eilėraštį Lietuvos 100žmečiui, jai Lietuva- tai nokstantys obuoliai tėvų sode. Albinas Rauličkis poetizavo gimtinę, jos grožį ir drauge su dainininku, poetu  Antanu Monkeliūnu padainavo dvi dainas. Olga Riabinina  jautriai paskaitė eilėraštį, kuriame jaučiama didelė meilė Lietuvai, nes  gyvena čia apie 40 metų.  Vilmantas Adamukaitis eilėraštyje „Nepriklausomybės daigas…“ sako:

Kai vilionių klasta žers man auksą,

Saldžiu guoliu bandys užmigdyt,

Gal pajėgsiu tavojo skausmo

Vėl nebūt dar viena priežastis.

Širdy išnešiotus posmus skaitė Ernesta Kučinskienė.  Kitų poetų sukurtas eiles Lietuvai deklamavo Viltauta Pocienė ir Alfonsas Vitkauskas. Emilija Krušinienė eilėraštyje  „ Keliu vėliavą“ didžiuojasi laisva šalimi.

Pagarbiai trispalvę keliu,

Palaima rūpesčius nutildo.

Drauge su Lietuva į ateitį einu,

Nešuos tikėjimą, gerumą, viltį.

Tarp poezijos eilių nuskambėjo ansamblio „Romansas“, vadovaujamo Danutės Bačinskienė,  dainos. Jose – gilus skausmas dėl kritusių kovose už laisvą Lietuvą, motinų ir mylimų merginų rauda, žinant, kad išėję nebegrįš. Dainas „Palinko liepa šalia kelio“, „Nuėjau aš stotin“ padėjo dainuoti klausytojai. Dainose atsispindėjo praėjęs laikas, pokario skaudūs išgyvenimai.  Šiandien galime pasakyti: „Lietuva, mes tave mylime.“

Mintis apie Vasario 16-ąją jautriai išsakė Silvija Peštenienė. „Malonu su jumis drauge švęsti brangią dieną“, – kalbėjo nuolatinė renginių lankytoja.

Alytaus TAU vadovė Janė Ingelevičienė, užbaigdama renginį, padėkojo susirinkusiems už apsilankymą renginyje, o literatų klubui „Tėkmė“ už parodytą iniciatyvą  ruošti minėjimą.

Nuo 1918m.  prabėgo jau 101metai. Keitėsi Lietuva, gražėjo. Kartais keista yra girdėti nepatenkintus Lietuva, per daug verkšlenančius, reikalaujančius. Bet nepamirškime savęs paklausti, ką gero daviau savo šaliai, kad daug reikalauju. Reikia  prisiminti, kad mūsų šalis visais amžiais stovėjo ir stovi  lyg  maža našlaitė prie didelio kelio tarp Rytų ir Vakarų. Kiekvienas stipresnis ją skriaudė ir gali  nuskriausti.

Norisi tikėti, kad dangus virš Lietuvos visada bus taikus, kad sugrįš išvykę svetur laimės ieškoti Lietuvos vaikai, nebaigs sunykti mūsų kaimų pirkelės. Tikėkims.Tegul meilė Tėvynei reiškiasi  gerais darbais vieningai rūpinantis tauta. Vadovaukimės gyvenime himno žodžiais: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“.

 

Emilija Krušinienė